Mano vyresnėlis (3,5 m) šneka lietuviškai, bet dažniau dar savo nuosava kalba. Dalį jos moku (nes mama juk turi su vaiku susišnekėti ir suprasti, ką vaikiukas sako...), bet kiti žmonės nelabai. Fantazijos jam netrūksta norint pavadinti kai kuriuos daiktus ar žmones. Sakykim vyro tėtį nuo pat pradžių vadina Kapkū arba Kapū. Nežinau kodėl... Dar vienas sakinys iš jo repertuaro: Kriaklės kėbabos panganos (Vilkiko priekabos padangos).
Paskutinio savaitgalio nuotykis:
Sūnukas žaidžia su kitais vaikiukais. Rado draugų, bendrauja. Vyresnė mergaitė (čia tik tam, kad aiškiau būtų, kad žmogutis daaaug geriau kalba lietuviškai :) ) klausia: "Koks tavo vardas?". Maniškis rodo tris pirštelius ir atsako: "Dešimt penki"
Turbūt užaugęs bus diplomatas, nes jei nežino, ką atsakyti, arba žino, kad gali ne taip pasakyti - sako ką nors kita: pratęsia sakinį arba visai ką nors ne į temą.
04.30 Papildymas:
Vakar buvau paskaitėlėje su logopede. Pasirodo, kad kai mama supranta ir mokosi vaikiuko kalbos - tai yra didžiausia tėvelių klaida. :( Nes tada vaikeliui nėra paskatos mokintis taisyklingai lietuviškai kalbėti. Taigi, kai tik sūnukas grįš namo - mėginsim mokytis taisyklingai kalbėti ir po truputį nebesuprasti jo nuosavos kalbos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą