Kažkada išgirdau šią mintį, net negaliu pasakyti, kas jos autorius ar kokiame kontekste ji nuskambėjo. Bet ji jau kokius pora metų skamba mano galvoje, ypač kai žiūriu į savo dvi saulytes, kai galvoju apie turtelius. O dabar ir apie tėtį galvojant jau mano atžvilgiu ši mintis pildosi... Liūdna, bet toks gyvenimas... Todėl dar didesnė atsakomybė gula ant mūsų, kaip tėvelių, pečių, kad paruoštume savo mažuosius situacijoms ir įvykiams, kai mūsų nebebus šalia, ir kaip tai padaryti, jei net nežinome, kas jų laukia. Ir kad mes ten patekti negalime.
Galime tik būti su jais kiekvieną dieną, mokytis, džiaugtis jais. Kad vėliau nei mums, nei jiems netektų gailėtis praleistų akimirkų, galimybių ir neišsakytų žodžių, minčių ar neišpasakotų skaudulių, džiaugsmų. Būkime su artimaisiais. Jei ne gyvai, tai bent paskambinkime... dažniau....
Kompozicija: Vilanda Pranckevičienė, Fotografas: Herikas Pranckevičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą