Pavasarį prisiminus...

          Šiemet per patį bijūnų žydėjimą teko pabūti pas mamą ir gožėtis tuo trumpu grožiu, kuris šiemet dar trumpesnis buvo. Pagauta to trumpo pavasario prisiminimų, sugalvojau įkelti žydinčių grožių nuotraukėlių.

Mano moliūgėlis

           Prisiminkime sudygusio moliūgo istoriją. Tada, kaip ir rašiau, sukišau tuos daigelius į žemę. Tikėjausi, kad sudygs. Bet jie sunyko. Kitą dieną sukišau į žemę ir tas "nėštukes" sėklytes. Į visus 24 indelius. Ir laukiau.... Išdygo visi DU daigeliai :) Bet vienas nunyko. Užtat tas vienintelis stiebėsi ir leido vis daugiau lapelių. Štai toks vaizdas buvo prieš Velykas :)

           Šis daigelis iškeliavo pas anytą į šiltnamį, nes pas mane ant palangės jam per mažai šviesos. Kai nuvežiau, anyta sako: "Oi oi oi, kas gi taip anksti sėja..." Tada papasakojau "sudygusią" istoriją. Ir tada moliūgėlis buvo priimtas. Žiūrėsim, kaip tas eksperimentas pasirodys rudenį :) Tikiuosi bus didelių ir skanių moliūgų, iš kurių virsim sriubą. 

Parsivežiau pavasarį...

               Būdama pas mamą turėjau galimybę šiais metais stebėti pavasarinių gėlių žydėjimą kasdien. Ir to pokyčio sužavėta sugalvojau parsivežti dalį tos veržlios gyvybės ir į butą Vilniuje. Ėmiau kastuvą ir susisodinau mėlynųjų burbuliukų (deja tikrų pavadinimų nežinai, nes ne kokia gėlininkė esu) svogūnėlių su sukrautais žiedeliais pulkelį, perkūnrožę ir saulutės kerelį. Nedaug, bet akį ir širdį glosto besistiebiantys ir žystantys žiedeliai.

                  Šios gėlelės turėjo būti susodintos į papje mašė technika atliktą didelį kiašinį, bet kadangi jo dar neturėjau - susodinau į vazoną, kurį patalpinau į savąjį varnos lizdą (vienas iš komponavimo būdų - jų bus ir daugiau :) ).
                 Džiaugiuosi pavasariu ir pavasarinėmis šventėmis. Su artėjančia motinos diena ;)

Mano hiacintai :) ir pavasarinių gėlių ilgesys

            Taigi pagaliau įkeliu šių metų pavasrinį grožį. Jis mano dideliam liūdesiui jau spėjo ir peržydėti, kol prisiruošiau įkelti nuotraukėlę. Bet kvepėjo visas kambarys.

           

          Turėjo būti rausvas ir viotelinis hiacintai, bet kai žydėjo  - didelio skirtumo tarp žiedelių spalvų nepastebėjau  Bet vistiek žiauriai gražu buvo.

           Dabar lauksiu narcizų, tų paprastųjų, geltonųjų, su kuriais į širdį atkeliauja tirkasis pavasaris. Ir žinoma tų paprastų raudonų tulpių su nuostabiuoju kvapu. Ir žinoma saulės, žalumos - gal nors kiek prablaškys tą didžiulį tinginį ir sustingimą, kuris dabar apėmęs mane. Saulala motula, užtekėk, užtekėk...

Pavasaris ateina visur...

            Laikiau ant palangės mamytės užaugintą  moliūgą. Apsižiūrėjau, kad jis šiek tiek paminkštėjo ir nenorėdama laukti, kol jis pradės leistis (juk sąlygos neypatingai tinkamos moliūgo laikymui), prapjoviau. Ir radau....... P A V A S A R Į. Nes trečdalis sėklų sugygę, išleidę daigelius, šakneles ir netgi lapelius. Ir keisčiausia, kad ten, kur nebuvo šviesos - buvo žali tie lapeliai, kas mano turimoms žinioms apie augalų vegetaciją prietarauja.

            Pagalvojusi, kad neblogai turėtų augti jau sudygusios sėklos - nusipirkau vazonėlių daigams ir žemių. Susodinau tuos gražiuosius lapelius ir laukiau, tikėjausi kaip jie gražiai augs.... bet jie neišgyveno iki kito vakaro - sunyko :(( Gal kas nors labiau pažengęs daržo reikaluose pasakys, ar išvis įmanoma auginti taip sudygusius augalėlius?? Bet po dabartinio eksperimento darau išvadą, kad tokiam norui gyventi ir augti buvo išnaudotos visos gyvybinės jėgos ir toliau gyventi jau nebesugebėjo... O gal klystu?

           Taigis šalia tų nudžiūvusių gražiųjų daigų sukišau į žemę "nėščias" sėklikes ir keletą pradėjusių dygti - žiūrėsiu, gal dabar sudygs? Deja valgymui tos sėklos jau nebetinkamos... vyras bandė įsisukti ir sakė, kad jos labai karčios...

           O pats moliūgo minkštimas nė kiek nepagegęs, t.y. ne daugiau nei tokiu laiku turėtų būti. Tik žinoma skonis jau nėra toks ryškus, kaip rudenį pjauto...



P.s.: Tos išstypusios sėklelės visos numirė. Iš sodintų "neščių" 15 sėklyčių tik dvi išdygo. Balandžio 22 dieną tik viena tikruosius lapelius leidžia... :)

Pavasario artėjimas

           Nors kovo 8-oji jau senokai praėjo, bet tik dabar įklesiu nuotraukėlę. Visad sakiau, kad man pavasaris man ateina tada, kai gaunu narcizų (ne taip dažnai jų gaunu, dažniau perkuosi pati...). Bet šiemet kažkaip jau labai žiauriai užsimaniau hiacintų. Ir moters dienos proga nusipirkau porą vazonėlių su žiedelius sukrovusiais svogūnėliais (tipo mano sunukai po dieną padovanojo :)). Vis pamastau, kad kada nors artimu metu turėsiu, kur juos į žemę "įkišti". Ir visad lieka realybė - nuvežu mamai, kad pasodintų kieme.

            Mano pavasarinė kompozicija ir naujosios užuolaidos. Nes kalėdiniai motyvai kažkaip jau nebetiko, o tų senųjų keistos žalsvos spalvos atgal kabinti nebenorėjau - taigi pirkau medžiagą ir siuvau. Nėra jos tobulos, bet rezultatu esu patenkinta. Liko dabar likusias su siuvimu namams susijusias idėjas įgyvendinti.

             Hiacintai deja dar nepražydę (žydėjimo grožį įkelsiu vėliau), o jiems kompaniją palaiko dovanotoji sanpaulija ir varlytė, gauta mano senajame nuostabiajame darbe (ech, kad pavyktų kitą tokios atmosferos ir nekokurencingumo, o bendravimo pilnatvės kupną darbą rasti...) antrais darbo metais už nominaciją "Varlė keliauninkė". Geri prisiminimai....